Psichoterapija

LGAD nariai teikia profesionalią psichiatrinę ir psichoterapinę pagalbą žmonėms, turintiems įvairių psichologinių problemų, bendravimo sunkumų, sergantiems depresija, nerimo sutrikimais, neuroziniais sutrikimais. Visi LGAD nariai turi draugijos pripažintą pasiruošimą vesti psichoterapines grupes.

 Kas tai yra psichoterapija?                                                                                  

paveiksl_paukstPsichoterapija yra gydymo būdas, kuomet  pagrindine gydymo priemone tampa bendravimas tarp paciento ir psichoterapeuto. Tai specifinis santykis, kuriam remdamasis savo profesiniu pasiruošimu psichoterapeutas vadovauja taip, kad padėtų pacientui sveikti.

Daugelio psichikos ir elgesio sutrikimų atsiradimui bei žmogaus charakterio formavimuisi turi įtakos bendravimo įgūdžiai, įgyti ankstyvoje vaikystėje. Tuomet ir tomis aplinkybėmis tai buvo optimalus prisitaikymas prie konkrečių sąlygų. Problemos kyla tuomet, kai keičiasi gyvenimo aplinkybės: vaikai užauga, tėvai pasensta, tenka bendrauti su daugybe žmonių, turinčių visai kitokius bendravimo įpročius arba tenka susidurti su įtampą keliančiomis situacijomis, kurių niekada anksčiau neteko patirti. Anksčiau išmokti bendravimo įgūdžiai gali pasirodyti neefektyvūs  ir vietoje to, kad padėtų pasiekti norimo tikslo, lemia visai priešingas pasekmes. Žmogus patiria frustraciją, kurią lydi nerimas, depresija, pyktis ir agresyvumas, įvairios fobijos, valgymo, miego sutrikimai, nuolatinė vidinė įtampa arba konfliktai su aplinka ir artimais žmonėmis. Tiems, kurie nelinkę suprasti ir kalbėti apie jausmus arba tiesiog „nežino“ ką tai reiškia, psichologinis stresas gali sukelti psichosomatinus susirgimus: hipertoninę ligą, metabolonį sindromą lemiantį prie kraujagyslių aterosklerozę ar kitas pasekmes, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligę, dirgliosios žarnos sindromą, įvairias odos reakcijas.
Psichoterapijos tikslas – padėti suprasti jausmų suvokimo bei reiškimo, mąstymo ir elgesio būdus, kurie dabar tapo nenaudingi ir sukelia ligų simptomus, bendrą diskomfortą, blogina gyvenimo kokybę, gadina tarpasmeninius santykius. Neužtenka suprasti, dažnai tenka keisti savo nuostatas, įsitikinimus ir elgesio įpročius. Tam reikia skirti pakankamai laiko. Todėl psichoterapija skirstoma į trumpalaikę (iki 20 savaičių), vidutinės trukmės (1-2 metai) ir ilgalaikę (daugiau nei dveji metai).
Yra įvairios psichoterapijos mokyklos, remiasi skirtingais darbo metodais. Nėra pagrįstų įrodymų, kad viena kuri nors psichoterapijos rūšis būtų efektyvesnė už kitas. Nepriklausomai nuo to, koks psichoterapijos metodas taikomas, kad darbas būtų sėkmingas, reikalingos tam tikros būtinos sąlygos:

  • Psichoterapeutas laikosi bendrų profesinės etikos normų iš kurių svarbiausios yra profesinis pasirengimas, konfidencialumo laikymasis, neturėjimas su klientu jokių kitų santykių psichoterapijos metu ir jai pasibaigus;
  • Aiškiai aptarta sutartis tarp psichoterapeuto ir kliento, kurioje numatyta psichoterapijos vieta, laikas, dažnumas, mokestis;
  • Psichoterapija vyksta reguliariai iš anksto numatytą ir sutartą laiką;
  • Aptartas ir aiškiai sutartos susitikimų praleidimo, bei psichoterapijos pabaigos sąlygos. Dažniausiai klientai moka ir už praleistus susitikimus;
  • Psichoterapeutas su klientais iš anksto aptaria pertraukas psichoterapijoje, pvz. atostogų ar išvykų metu;
  • Psichoterapijos pabaiga numatoma iš anksto arba bent prieš kelias savaites.

Kuo skiriasi asmeninė ir grupinė psichoterapija?

Asmeninėje psichoterapijoje  psichoterapeutas dirba su vienu pacientu, užtikrina artimesnį paciento ir terapeuto ryšį, daugiau dėmesio ir laiko skiria paciento problemoms. Tačiau ji turi keletą trūkumų. Visų pirma, tai labai brangus gydymas. Antra, pacientas turi galimybę išgyventi ir analizuoti santykį tik su vienu žmogumi, t. y. terapeutu.

pumpurasGrupinės psichoterapijos metu vienas psichoterapeutas dirba su grupe pacientų. Grupėje pacientai turi galimybę vienu metu patirti ir analizuoti santykius su daugeliu žmonių (grupėje būna 6-12 žmonių), tai labiau primena realią gyvenimo situaciją.

Dirbant su grupėmis remiamasi įvairiomis  psichoterapijos teorijomis, naudojami įvairūs psichoterapijos metodai: psichoanalitinė, humanistinė, geštalto terapija, transakcinė analizė, individualioji terapija, kognityvinė – bihevioristinė terapija, psichodrama, meno, muzikos, judesio terapija, krizės intervencija, tarpusavio parama. Psichiatrijos stacionaruose, bei psichikos sveikatos centruose įvairios psichoterapinės grupės sudaro terapinės bendruomenės pagrindą ir padeda sukurti terapinę aplinką. Grupės vis plačiau naudojamos personalo mokymui organizacijų darbe bei moksliniuose tyrimuose metodikų paruošimui (konsensuso grupės bei diskusijų grupės).

Kas tai yra grupinė analizė?

Tai grupinės psichoterapijos metodas, kuris pagrįstas psichoanalitiniu asmenybės ir grupėje vykstančių procesų supratimu bei psichoanalizės metodų taikymu. Pacientai grupėje skatinami sakyti viską, kas ateina į galvą, analizuojami sapnai, mintys ir jausmai, kylantys “čia ir dabar”, būnant su kitais grupės nariais. Be to, remiantis sisteminiu požiūriu, manoma, kad tai, kas vyksta kiekvieno individo viduje, susiję su visoje grupėje vykstančiais procesais. O tai, kas vyksta grupėje, atspindi procesus, vykstančius kiekvieno žmogaus gyvenime, t. y. visuomenėje. Visi šie procesai susieti abipusiais ryšiais ir daro įtaką vieni kitiems. Dalyvaudami grupėje ir bendraudami su kitais grupės nariais žmonės turi galimybę geriau pažinti save ir išmokti naujų elgesio būdų, kurie padeda geriau prisitaikyti gyvenime.

Psichoterapeuto vaidmuo

Kadangi psichoanalitinis gydymas remiasi santykiu tarp paciento ir psichoterapeuto, ypač svarbi pastarojo asmenybė ir pasiruošimas taikyti šį gydymo metodą. Todėl psichoterapeutų mokymas yra gana ilgas, trunka ne trumpiau kaip penkerius metus. Mokymo procesą sudaro 3 pagrindinės dalys: teorija, asmeninė psichoterapija ir supervizijos, kuriose psichoterapeutas aptaria savo darbą su kitu, labiau patyrusiu psichoterapeutu.

Kada kreiptis į psichoterapeutą?

  • Kai vargina nerimas, įkyrios mintys, vegetacinės reakcijos, nemiga, depresija, dažni įvairūs negalavimai, kurių medicininės priežasties gydytojai negali nustatyti.
  • Kai kartojasi tarpasmeninių santykių nesėkmės: su šeimos nariais, draugais, bendradarbiais, vadovais.
  • Kai dažnai jaučiatės pervargę ir išsekę, o poilsis nepadeda atsigauti.
  • Kai norite suprasti, kodėl gyvenimas nedžiugina, jaučiatės nelaimingi ir kaip pasijausti geriau.
  • Tiesiog norite geriau pažinti save.
  • Ketinate tapti psichoterapeutu.

Kokią psichoterapiją pasirinkti?

Pradėti reikia nuo individualios konsultacijos, kurios metu kartu su psichoterapeutu turėtumėte aptarti savo kreipimosi priežastį, nustatyti problemą ir pasirinkti terapijos būdą. Terapijos būdas priklauso nuo problemos, nuo to, ko nori klientas ir nuo to, kokius būdus taiko psichoterapeutas. Reikėtų patiems surinkti kuo daugiau informacijos ir nebijoti užduoti konsultantui visus Jums rūpimus klausimus.